Prisiminimas apie mūsų rugių lauko pjovimą Papyvesio slėnio pietiniame gale, vasaros pabaigoje
Neparduodama
Leiskite su jumis pasidalinti savo labai seniais, asmeniniais prisiminimais apie tai, kaip kadaise aš leidau savo ankstyvosios jaunystės dienas ir kokių būtent nuotykių per tą laiką buvau patyręs. Ir vėl bus kalba apie tos pačios 2002 metų vasaros tolesnius įvykius mano šeimos ir namų gyvenime, kurie labiausiai iš to konkretaus laikotarpio man asmeniškai įsiminę ilgam atmintyje. Gal dar jūs iš mano ankstesniųjų pasakojimų vis dar atsimenate tą konkrečią pamiškės pievos dalį, esančią mano kaime, Papyvesio slėnio pietiniame pakraštyje, ten pat, kur dar per birželį įvykusį sauso šieno vežimą namo buvom tada aš ir mano mama traktorinėje priekaboje besėdintys kiaurai lietaus perlyti? Taigi, toje būtent vietoje, tik truputį į dešinę kerojo nelabai platus, bet gan ilgas mūsų šeimos pasėtų ten rugių laukas, kuris, atėjus rugpjūčiui, buvo tuomet jau visiškai pageltęs. Reiškia, tuomet šių javų varpos jau buvo visiškai subrendusios ir visiškai tinkamos kūlimui. Ir vieną gražią, ramią bei saulėtą rugpjūčio dienos pavakarę būtent tai ir įvyko – sėdint eilinį sykį troboje, iš lauko atbėgęs patėvis mums visiems tuojau pranešė žinią, kad ką tik iš Bakšėnų kaimo atvažiavęs, užsakytas darbui javų kombainas „Jenisei“ jau kaip tik dumia kaimo lauko keliukais link to javų lauko Papyvesio slėnio gale, dėl to ir mums jau laikas skubėti į tą vietą. Kai aš su tėvais prie to rugių lauko nuvykome, pamatėm, kad ten jau tas kombainas ir rėžia savo pirmąjį pradalgį, visas laukas ir pamiškė net aidi nuo jo gaudesio. Laukite tęsinio. 2002 m. rugpjūtis
