Prisiminimas iš vaikystės apie rugpjūtį gautą patį pirmąjį iš visų užsakyto žurnalo "Naminukas" numerių
Neparduodama
Čia bus mano vaikystės laikų senas prisiminimas apie tai, kaip aš kadaise, kai buvau dar tik visai neseniai pabaigęs trečią klasę Bakšėnų kaimo pradinėje mokykloje, bet kartu ir jau ruošiausi po truputį vis artėjantiems naujiems, ketvirtos klasės mokslo metams. Ypatingas lūžis mano paties asmeniniame gyvenime buvo įvykęs būtent tų pačių 1994 metų jau pačioje pavasario pabaigoje, kai mano mama, net neatsiklaususi manęs, ėmė laiškininkės akivaizdoje ir nusprendė tai, kad gana man vien tik ištisai draugauti su „Genio“ žurnalu, kad vietoj jo man būtinai reikėtų užsakyti kokį kitą vaikišką žurnalą. Ir taip buvo pasirinktas „Naminukas“. Ką čia ir bepadarysi – man po to buvo jau per vėlu kažką bandyti keisti ar aiškinti, teko tik susitaikyti su tuo, kad jau nuo liepos mėnesio mane paštu pradės lankyti jau kitas žurnalas „Naminukas“. Tačiau nutiko taip, kaip laiškininkė ir buvo įspėjusi, ir tas pats pirmasis mano gyvenime žurnaliukas, 1994 metų liepos mėnesio numeris mano namus kaime pasiekė jau tik po rugpjūčio mėnesio vidurio, o ne tą patį liepos mėnesį. Dar atsimenu tą gražų ir saulėtą vasaros dienos vakarą, kai mama iš pašto dėžutės man namo parnešė tą iki tol dar niekad gyvai nematyto žurnaliuko numerį – ir aš tada iškart galėjau jį pavartyti visą, pamatyti, kuo būtent šis atskiras žurnalas taip skiriasi nuo mano pamiltojo „Genio“ – ne tik leidinio formato dydžiu, bet ir apskritai visu jo turiniu, čia klestėjo vien galvosūkiai ir įvairios užduotys, ko „Genyje“ visada būdavo itin mažai. Bet ir čia taip pat buvo tiek daug spalvotų puslapių. Varčiau tą leidinį kieme, šalia savo žaidimų kiemelio ir nenustojau šiuo nauju žurnalu stebėtis. Dar atsimenu, kad po kelių dienų tą naują žurnalą ir rodžiau mano kieme plušėjusiam kaimyno broliui, kai tas su javų „fukteliu“ prie garažo valė mūsų ką tik sklype nukultus šviežius miežių grūdus...
