Prisiminimas iš vaikystės apie rugsėjį gautą, per patį bulviakasį naują žurnalo "Naminukas" numerį
Neparduodama
Čia bus mano vaikystės laikų senas prisiminimas apie tai, kaip aš kadaise, kai buvau jau ką tik pradėjęs savąją ketvirtą klasę Bakšėnų kaimo pradinę mokyklą ir būtent tas laikas netrukus sutapo su tuo vienu konkrečiu įvykiu, kad jau greitai gavau ir dar vieną naująjį mano mamos be atsiklausimo užsakytą kito vaikiško žurnalo „Naminukas“ numerį. Kadangi prieš tai buvusį liepos mėnesio numerį gavau tik rugpjūčio mėnesį, tai visai natūralu, kad ir šį rugpjūčio numerį gavau pavėluotai, jau tik artėjant 1994 metų rugsėjo viduriui. Pamenu dar, kad tada tai buvo labai graži ir saulėta vienos rugsėjo dienos popietė, kuomet po pamokų jau buvau grįžtantis lauko keliuku tiesiai iš Bakšėnų – į savo kaimą, į namus, su savo mėlynuoju portfeliu ant pečių ir vis dar pilnas vasariškų prisiminimų. Artėjant prie pat savo sodybos, jau iš tolo pastebėjau tai, kad nuosavuose dirbamos žemės laukuose, esančiuose mūsų sodybos šiaurinėje pusėje kažin kas vyksta ir juda, bruzda. Bet tik labiau priartėjęs prie pat sodybos pamačiau, kad dabar čia mama su seneliais lauke kasa mūsų per vasarą užaugintas bulves, va ir bulvių kasiamoji prie pat nuosavo traktoriaus šone stovi prikabinta, artimieji renka išartas bulves ir jas deda į krepšius. Pamačiusi mane grįžtant, mama iš tolo šūktelėjo, kad nueičiau ta proga iš kaimo pašto dėžutės pasiimti mūsų gaunamos spaudos. Laikraščio ten tąkart neradau, bet užtat radau tą naujausią, rugpjūčio „Naminuko“ numerį, kurį visas švytėdamas laime tuojau pat ir parsinešiau namo, link bulvių lauko. Tuomet jau nelabai ir bebuvo noro pačiam pulti tėvams į talką – daug labiau man rūpėjo žurnalo naujojo numerio visas turinys. Ten buvo vėl išspausdinta visa didelė krūva naujų ir smagių galvosūkių, net penkios konkursinės užduotys, tarp kurių beje yra viena tokia, kuri net ir iki pat šių dienų nuo vaikystės liko taip ir niekaip iki galo neįkandama, dar mano neišspręsta.
