Vakaras...jau labai anksti temsta... tylu...tik skimbčioja virbalai...krosnelėje spragsi malkos... susimąstai apie gyvenimą, prasmę, svajones...mintys lengvos, šiltos, spalvingos... dukra paklausia ką dabar sakė šnekantis televizoriuje, supranti, kad nieko negirdėjai, tarsi atitrūkai nuo realybės...tiesiog svajodama pasinėrei į kūrybos procesą – gimsta rankų darbo mezginys... tarp rankų vingiuoja spalvotas siūlas, su juo kartu vingiuoja ir mintys apie mezginio paskirtį, apie žmogų, kuriam jis skirtas...ar įvertins, ar mielai nešios... kiek save atsimenu, tiek laiko mezgu, neriu, siuvinėju...pirmi mano modeliai buvo lėlės, po to pradėjau bandyti megzti sau, būsimam vyrui, augantiems vaikams, ir moterims, kurios nori pasipuošti...
